Zenonas Šilinskas
vestuvių fotografas,
spaudos fotografas, fotomenininkas, video operatorius
Zenonas Šilinskas
Pradžia
Kūrybinė veikla
Galerija
Koliažai
Montažai 1
Montažai 2
Gatvė
Foto knyga „Vestuvės“
Vestuvių akimirkos
Interviu
Straipsniai (PDF)

Rekomenduoju:


Spaudoje:

„Miesto laikraštis“ 2010 05 04
„Alytaus naujienos“ 2010 08 23
Auksiniai kadrai – „Alytaus naujienos“ 2013 05 16


Kontaktams:



Zenonas Šilinskas
vestuvių ir spaudos fotografas, fotomenininkas, video operatorius

tel.:8 699 53122
Alytus


Zenonas Šilinskas ir „trisdešimt ant aštuoniolikos“

Vytautas ŽEMAITIS
„Miesto laikraštis“ 2010 05 04

Vestuvinius papročius pakeitė  emigrantai, tuoktis atvykstantys į gimtinę.  „Jeigu anksčiau nuotraukų pirkdavo tiek jaunieji, tiek svečiai, tai dabar pastariesiems išlaidauti nereikia - už viską sumoka sutuoktiniai, - pasakoja daugiau kaip dvidešimtmetį vestuves fotografuojantis Zenonas Šilinskas. -  Dėl tos pačios priežasties ir muzikantai neberenka pinigų, negroja vadinamojo „labaryčio“.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario pastebėjimu, sutuoktuvių  ceremonijoje yra ir kitų pokyčių. Pavyzdžiui, nebekariamas piršlys, nyksta juostos su užrašais „piršlys“, „piršlienė“, „svotas“, „svočia“. Užtat retai apsieinama be limuzinų, vis dažniau į padangę leidžiami balandžiai, einantys iš bažnyčios jaunieji apmėtomi gėlių žiedais...

„Tačiau prabangos nėra labai daug, - pastebi Z. Šilinskas. - Ja pasižymi emigrantų vestuvės - jie išlaidauja, nes surengti tuoktuves Lietuvoje yra nepalyginamai pigiau nei, tarkime, Airijoje ar Anglijoje. Taip pat prašmatnūs „baliai“ rengiami, kai vedasi čigonai, totoriai. Jų kitokios tradicijos“.

Pastaraisiais metais vestuvės dažniausiai  trunka vieną dieną, jose dalyvauja mažiau svečių.

Anot Zenono, atpigo ir salių, kuriose rengiami pobūviai, nuoma - tai vis krizės įtaka. Ją pajuto ir fotografuojantys tuoktuves.

Z. Šilinskas prisiminė retą jo praktikoje atvejį - pernai paveikslavo iš karto dviejų porų vestuves - taip jos, matyt, pigiau atsiėjo.

Ir fotografas vienas, ir muzikantų papildomai samdyti nereikia, ir išlaidos salei, aptarnavimui mažesnės... 

O menininkui  nebuvo lengva skirti vienodai dėmesio abiem poroms.

„Užmarštin nugrimzdo laikai, kai per vestuves uždirbdavai tūkstantį ar net daugiau litų, - sako alytiškis. - Iš to dabar nepragyvensi, juolab kad ir vestuvių sumažėjo. Ypač tai jaučiama Alytuje. Jų gausiau tik liepos ir rugpjūčio mėnesį. Tad fotografuoti vykstu ir į Jonavą, Kauną, Kėdainius, Panevėžį, Varėną, Vilnių kitus miestus. Kelionės išlaidos apsimoka. Tik štai į uostamiestį nebevažiuoju - per toli.”

Mokykloje  lankęs kino būrelį, po to iš tetos gimtadienio proga gavęs  dovanų rusišką fotoaparatą „Smena“, Z. Šilinskas bendradarbiavo „Komunistiniame rytojuje“ (dabar „Alytaus naujienos“), kituose laikraščiuose.  Vėliau suprato, kad galima uždirbti vestuvėse.  

„Iš pradžių fotografavau pažįstamus, gimines. Darydavau dideles, juodai baltas nuotraukas, kurių formatas „trisdešimt ant aštuoniolikos”, -  prisimena fotomenininkas, surengęs apie dešimt personalinių parodų. - Po to  kviesdavo per pažįstamus, kuriems tiko mano darbai”.

Neseniai Zenonas, paskatintas jį į didžiąją fotografiją atvedusio žinomo fotomenininko Vytauto Stanionio,  išleido  didelį vestuvinių nuotraukų albumą. Paskaičiavo, jog tai pigiau nei organizuoti parodą, kuriai reikia ieškoti rėmėjų, be to, yra daug organizacinių rūpesčių. O albumas - ilgaamžis, kurį gali bet kada parodyti. 

Anot alytiškio, didėja vestuvininkų reikalavimai fotografams. Kol neįsigalėjo skaitmeninė technologija, jis per vestuves išfotografuodavo tris juosteles - apie šimtą kadrų. Dabar poreikis išaugo du tris kartus, užsakovai pageidauja meniškų nuotraukų, todėl, pasak Zenono,  tenka daugiau „žaisti“ su jaunaisiais. Tačiau nuotraukų kaina nuo to nekinta - kaip buvo beveik prieš  dvidešimt metų trys litai už fotografiją, taip ir liko.
Vestuvės fotografui prasideda jaunojo namuose, iš čia jis kartu vyksta pas jaunąją, o po to visur, kur su pulku keliauja pora, vykdo visus jos norus.

Zenonas šiek tiek apgailestauja Alytų neturint tokio  senamiesčio kaip, pavyzdžiui, Kaunas. Ten jaunieji gali pasirinkti daugybę vietų fotografuotis. Dzūkijos sostinėje  tradicinė vieta prie fontano miesto sode ir ant Kaniūkų tilto. Dar Rotušės aikštėje. Ir viskas. 

Z. Šilinskas  fotografavo rokerių vestuves, kuriose ne paskutinis vaidmuo teko motociklams, jaunuosius valtyje, senoviniuose automobiliuose, karietose. Jam patinka tuoktuvių ceremonija bažnyčiose. „Malonu, kai padrąsina kunigai, skatinantys vaikščioti, kur noriu, kad tik išeitų geresnis kadras“, - sako Z.Šilinskas.

Jo darbas paprastai baigiasi po pirmojo jaunųjų valso, nes vėliau, anot fotografo, viskas kartojasi. Ką paveiksluoti  užstalėje, pasirenka  Zenonas.  Jam, pavyzdžiui, patinka žmonės, kuriuos pralinksmina muzikantai.

Nors nuotraukos užsakovams atiduodamos kompaktinėje plokštelėje - joje yra viskas, ko pageidauta, Zenonas jaunavedžiams įteikia ir keliasdešimt didelių popierinių fotografijų.
Atėjus tuoktuvių metui būna, kad fotografas tą pačią dieną kviečiams į dvejas, o kartais net trejas vestuves. „Eini ten, kur pakvietė pirma,  kitus užsakymus perduodi draugams, - neslepia alytiškis. - Anksčiau tokios taisyklės nesilaikydavau, rinkdavausi vestuves, kuriose dalyvaudavo daugiau žmonių ir buvo galima atitinkamai daugiau uždirbti. Dabar nuo svečių skaičiaus atlyginimas praktiškai nepriklauso”.

Rečiau Z. Šilinskas fotografuoja laidotuves, krikštynas. Jis pasakoja   jaunystėje fotografavęs bendraamžius   - šios nuotraukos jį išgarsino Lietuvoje. Daug nuotraukų alytiškis padarė tarnaudamas tarybinėje armijoje - draugai jų nuvežė į JAV. „Dirbdamas Alytaus kalėjime dokumentams fotografavau  kalinius - jų  įdomūs veido bruožai, tatuiruotės“, - prisimena fotomenininkas. Jis sako fotografavimo technologijas nuolat tobulėjant. Todėl dalyvauja atitinkamuose seminaruose, kasmet stengiasi įsigyti naują fotoaparatą.